Naudojant grindinį šildymą šiltuose namuose išlieka šių namų vėdinimo problema, kadangi namuose su šio tipo šildymo sistema įrengiami sandarūs langai. Iškyla būtinybė įrengti mechaninį vėdinimą. Įrengti šildymo ir vėdinimo sistemas gali būti per brangu. Minėtą problemą galima spręsti įrengiant orinio šildymo sistemą, kuri patalpas šildo ir vėdina. Šios sistemos pagrindą sudaro vėdinimo agregatas su įmontuotu šildymo kaloriferiu.
Orui į patalpas tiekti ir ištraukti išvedžiojami ortakiai. Oras į patalpas patenka per groteles arba specialius oro išleistuvus – anemostatus. Ši sistema nėra ekonomiška, kadangi į visas patalpas teikiamas vienodos temperatūros oras, o įrengti temperatūros reguliavimą vienbučiame name atskirai kiekvienai patalpai yra brangu. Šiluma gali būti taupoma tik pažeminus temperatūrą visose patalpose vienu metu, o tai dažniausiai daroma išvykstant ilgesniam laikui. Ieškant būdų, kaip vis tik taupyti šilumą, veikiant orinio šildymo sistemai, buvo sukurtas įrenginys, vadinamas šilumos rekuperatoriumi. Jame laukan išmetamas oras savo šilumą perduoda į patalpas patenkančiam šviežiam lauko orui. Oro srautai tarpusavyje nesusimaišo, nes jie yra atskirti šilumai laidžiomis pertvaromis. Orinio šildymo sistemoje būtinai įrengiami triukšmo slopintuvai, kurie sumažina ventiliatorių darbo ir oro judėjimo vamzdynais keliamą triukšmą.
Vasaros laikotarpiu ypač svarbu tai, kad orinio šildymo sistema karštu metų periodu gali ataušinti patalpų orą. Tam papildomai į orinio šildymo agregatą būtina įmontuoti oro aušinimo sekciją.
Visos aprašytos šildymo sistemos gali būti taikomos vienbučiuose namuose, prieš tai įvertinus jų ekonomiškumą. Mes neaptarėme pačių sistemų ir jų montavimo kainų, nes naudojamos įvairios kokybės medžiagos bei įranga. Šiuos skaičiavimus turėtų atlikti firmos, diegiančios šildymo sistemas. Tačiau greta šildymo sistemos kainos būtina įvertinti ir eksploatacines šildymo sistemos savybes, t.y. galimybę efektyviai reguliuoti temperatūrą patalpose.
Lietuvoje, vykstant pramonės restruktūrizacijai, įvyko labai didelių pokyčių šilumos vartotojų struktūroje. Daug šilumos energijos vartojančius pramonės įmonės buvo sustabdytos arba pakito jų gamybos technologija ir todėl jos šilumos energijos suvartoja mažiau. Gyvenamajame sektoriuje šilumos vartojimo požiūriu didesnių pokyčių nepastebėta. Dėl šios priežasties pagrindiniai šilumos vartotojai dabartiniu metu yra gyventojai, ir todėl šilumos taupymui gyvenamajame sektoriuje turi būti skiriama daugiausia dėmesio.
Šilumos energijos vartojimas gyvenamuosiuose namuose susideda iš šilumos sąnaudų patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti. Didžioji jų dalis tenka šildymo sistemoms, kurios dengia patalpų šilumos nuostolius. Pastarieji priklauso nuo pastato atitvarinių konstrukcijų šiluminių savybių ir tų konstrukcijų montavimo darbų kokybės. Be to, reikėtų pažymėti, kad ekonomiškam šilumos vartojimo režimui pasiekti neužtenka vien tik pagerinti pastatų atitvarinių konstrukcijų šilumines savybes, nes komfortas ir šilumos ekonomija pasiekiami atitinkamai pritaikius šildymo sistemas. Kaip parodė daugelio tyrimų rezultatai, esamų pastatų atitvarinių konstrukcijų šiluminių savybių pagerinimas kainuoja labai brangiai ir kol kas ekonomiškai dažnai nepasiteisina.
Didžioji dalis šiuo metu eksploatuojamų šildymo sistemų, o gyvenamuosiuose masinės statybos namuose beveik visos, yra vienvamzdės ir jose bet koks reguliavimas praktiškai yra neįmanomas, nors teoriškai galima teigti, jog vartotojai gali rankiniu būdu iš dalies reguliuoti į patalpas tiekiamą šilumą. Tą patį galima pasakyti ir apie reguliavimą iš šilumos punktų. Vienvamzdėse šildymo sistemose, šildymo prietaisai jungiami prie stovų naudojant trieigius čiaupus, kuriais teoriškai turėtų būti reguliojamas į šildymo prietaisą patenkantis šilumnešio debitas, o kartu nuo jo į patalpą perduodamas šilumos kiekis. Tarkime, kad gyventojas reguliuoja į apatinį prietaisą patenkantį šilumnešio debitą. Tuomet į viršutinį prietaisą patenkančio šilumnešio temperatūra irgi keisis. Jeigu mažinamas apatinio prietaiso atiduodamas šilumos kiekis, didėja viršutinio prietaiso atiduodamas šilumos kiekis ir atvirkščiai.
Tokiu būdu, reguliuojant temperatūrą viename bute, bus pažeidžiamas šiluminis režimas kitame. Dėl to vienvamzdę šildymo sistemą reguliuoti rankiniu būdu praktiškai neįmanoma. Tai rodo, kad tokios šildymo sistemos yra neperspektyvios ir jas reikia rekonstruoti.
Išanalizavus daugumoje 9 ir 5 aukštų daugiabučių gyvenamųjų namų įrengtas šildymo sistemas, matyti, kad principiniai sprendimai įvairiuose pastatuose, nepriklausomai nuo sekcijų skaičiaus, yra vienodi, todėl ir jų rekonstrukcijos keitimo sprendimai taip pat bus panašūs. Priklausomai nuo rekonstrukcijai turimų lėšų, yra galimi ir techniškai pateisinami tokie esamų šildymo sistemų rekonstrukcijos variantai:
1. Vienvamzdę šildymo sistema su termostatiniais ventiliais: be balansinių ventilių stovuose; su balansiniais ventiliais stovuose.
2. Dvivamzdė šildymo sistema su termostatiniais ventiliais: be balansinių ventilių stovuose; su balansiniais ventiliais stovuose.
3. Individuali šildymo sistema kiekvienam butui: kolektorinė, plintusinė.