Durklai ir kalavijai

 

Išradus kalaviją, ėmė rastis naujų aštriabriaunių ginklų formų. Nors tai gana sąlygiška, aštriabriaunius įrankius mokslininkai suskirstė kategorijomis pagal ašmenų ilgį, skirdami (trumpąjį) durklą, kortiką (dviašmenį briaunotą durklą) ir kalaviją. Pagrįsti kategorijas vien ilgiu ne visai tikslu: neįvertinamas ginklo naudojimo būdas. Kalavijas trumpesnis už ietį, todėl labiau tinka kautis vienam prieš vieną; tačiau kalavijas ilgesnis negu durklas, todėl galima laikyti priešininką tam tikru atstumu ir didesne jėga kirsti.

Įvairių laikmečių durklai:

durklas-8coliu didelis-durklas

 

vokietijos-naciu-durklas

senoviniai-durklai-kardaidurklas-daug-didesnis-nei-peilis

 

Pritvirtinus ilgą apdorotą akmeninę skeltę prie koto ar rankenos, susidarydavo užuomazginė, ankstyvoji trumpo kalavijo forma – toks metodas gyvavo daugelį šimtmečių. Ilgus metalinius kalavijus, vartotus Artimųjų Rytų (apie 2200-1600 pr. Kr.) ir Europos (apie 1100-900 pr. Kr.) viduriniais bronzos amžiais, dauguma mokslininkų priskiria rapyroms, naudotoms tik durti, nes rankena pritvirtinta prie geležtės keliomis kniedėmis būdavo palyginti silpnai ir negalėdavo ilgai atlaikyti naudojama rėžiantiems smūgiams. Didelis technologinis laimėjimas buvo kalavijo, išliejamo sykiu su rankena, sukūrimas. Taip pagaminti kalavijai buvo daug tvirtesni ir tiko tiek kirsti, tiek durti.

II tūkstantmetyje pr. Kr. mažėjant bronzos vartojimui, didesnę reikšmę įgavo geležies apdirbimo technologijos. Graikijoje IX a. pr. Kr. bronzinius kalavijus pradėjo išstumti geležiniai. Tuo metu rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje vyravo ietis, o Graikijos spartiečiai buvo viena iš nedaugelio tautų, naudojusių kalaviją kaip pagrindinį ginklą. Klasikinis graikų hoplito kalavijas stiliumi buvo labai panašus į vėlyvojo bronzos amžiaus kalavijus, tačiau suformuotas iš ankstyvojo tipo daugiasluoksnio kaltinio plieno. Suplakus kieto anglinio plieno ir minkštos geležies (be anglies) juostas į vieną, toliau ruošinys būdavo daug kartų sulenkiamas  ir vėl  suplakamas. Taip buvo sukuriamas sluoksniuotos struktūros, patvarus plieno tipas.  Iš tokio plieno    pagamintų    kalavijų briauna išlikdavo aštri net po daugelio kirčių, be to, jie buvo kieti ir lankstūs, nelinkdavo ir nelūždavo.

Graikiško stiliaus kalavijas keletą amžių plačiai vartotas Europoje ir Viduržemio jūros baseino šalyse, tačiau   palengva  jį   išstūmė įvairūs vietiniai stiliai. Viena konkreti forma tapo labai populiari – tai gladius hispaniensis, trumpas praktiškas “ispaniškasis kalavijas”, romėnų įdiegtas turbūt maždaug  pirmojo  Pūnų karo metu (apie 264-241 pr. Kr.). Graikų   istorikas   Polibijas (rašęs apie 150 pr. Kr.) Romos kariuomenės vartotą kalaviją vadina „ispaniš­kuoju”, tačiau  neišliko konkrečių ankstyvųjųjo romėniškų prototipų ar pereinamųjųformų pavyzdžių.

Kas yra pigmantai?

Senovės Kinijoje Šangų dinastijos vėlyvuoju laikotarpiu (apie 1600-1100 pr. Kr.) įsivyravo trumpo, kiek riesto vienabriaunio kovos peilio (siao) stilius. Be to, Šangų ir Džou (apie 1100-221 pr. Kr.) dinastijų laikais buvo vartojamas panašaus stiliaus, su žiedine buože ginklas, davęs pradžią vėlesniems Chanų dinastijos (apie 206 pr. Kr.-220 po Kr.) kalavijams su žiedo formos buože.

Ankstyvojo (dzian) stiliaus dvibriaunio kalavijo ašmenys buvo bronziniai, o neatskiriama rankena -su apskritais gniaužiamaisiais ir atraminiais žiedais. Šio tipo kalavijas paplito maždaug kartu su kavale­rija (apie VIII a. pr. Kr.) ir buvo toliau vartojamas, keitėsi tik jo forma – pamažu ilgėjo, buvo pereinama technologinė riba tarp bronzos ir geležies.

Ginklai nuo pat pradžių buvo apgaubti tam tikros galios aureole. Per pastaruosius kelis tūkstantmečius kalaviją imta sieti su narsa ir valdžia; tai liudija, pavyzdžiui, britų riterystės suteikimas paplojant kalaviju per petį. Daugelyje kultūrų ir kraštų ka­rio ginklai ir šarvai būdavo laidojami drauge su juo. Kai kuriose kultūrose kalavijai bei durklai tapo garbinimo objektais ir dažnai turėję savo „sielą”, pavyzdžiui, katana Japonijoje ir kris Pietryčių Azijoje.

Interjero dizainas


Dalintis