Eureka

Fotografuojant įrašomi objektų vaizdai. Įprastos fotokameros vaizdus įrašo šviesai jautriame foto filmo sluoksnyje. Skaitmeniniai fotoaparatai vaizdus paverčia kompiuteriui skirtais duomenimis.

Tikrasis pirmosios vaizdo kameros autorius – italų dailininkas, inžinierius ir mokslininkas Leonardu da Vinei. Jau 1515 m. jis aprašė įrenginį, kuriuo ant tamsaus kambario sienos pro mažą skylutę, veikiančia kaip linzė, projektuojami ne kambaryje esantys vaizdai. Tokį įrenginį jis pavadino Camera obseura, kas lotyniškai reiškia “tamsus kambarys”. Tiesa, tokį suprojektuotą vaizdą tuo metu tebuvo galima perpiešti ranka.

Pirmieji fotografai

Pirmąją fotografiją 1820 m. padarė Džozeias Niepsas, suprojektavęs vaizdą Cainera obseura ant bitumu padengtos cino plokštelės ir taip ją palaikęs aštuonias valandas. Gautas atvaizdas buvo neryškus. Po keliolikos metų, 1937-aisiais, prancūzų tapytojas Lui Dageras (Louis Daguerre, 1789-1851) užfiksavo vaizdą metalo plokštelėje, padengtoje sidabro jodidu, kuris šviesoje keičia spalvą. Apšvietęs tą plokštelę apdorojo gyvsidabrio garais ir paprasta druska. Tokius vaizdus jis pavadino savo vardu – dagerotipais. Jie išsilaikydavo neilgai ir tai tik laikomi tamsoje, tačiau apdoroti gyvsidabrio garais tapdavo šviesai nejautrūs, tad po stiklu galėjo būti eksponuojami.

Negatyvai ir pozityvai

1841 m. Viljamas Talbotas užpatentavo savo iš-rastą fotografinį procesą, kuris bematant nukonkuravo Dagero metodą. Jis sidabro jodidu padengtą popieriaus lapą 30 sekundžių eksponuodavo tradicinėje kameroje, o po to chemiškai paveikdavo sidabro jodidą. Gavęs šviesos, sidabro jodidas pajuoduodavo, o nepaveiktas būdavo išplaunamas. Toks vaizdas pavadintas negatyvu, nes jame realaus objekto šviesiausios dalys atrodydavo tamsiausiomis. Tačiau dabar peršviečiant per negatyvą kitą šviesai jautrų lapą, jau būdavo gaunamas pozityvas, t.y. tikras objekto vaizdas. Maža to, iš negatyvo buvo galima išspausdinti daug pozityvų, taip tiražuojant fotografiją.

Šiuolaikinė fotografija

1889 m. amerikietis Džordžas Estmanas sukūrė rankinius fotoaparatus ir lanksčias susukamas fotojuostas jiems. Jo filmo pagrindas buvo iš lankstaus celuloido, o šviesai jautrus sluoksnis – iš želatinos, sumaišytos su sidabro bromidu. Prasukant juostą fotoaparate, buvo galima nufotografuoti kelis vaizdus vienoje ritėje. Taip pat buvo sugalvota, kaip pozityvą padidinti ant specialaus kieto popieriaus.

Nors nuo 1900 m. atsirado daug fotografų profesionalų, mėgėjiškos fotografijos era skaičiuotina nuo 1920 -ųjų. Dar dešimtmečiu vėliau atsirado spalvotų skaidrių juostos ir blykstės. Tikra spalvotoji fotografija prasidėjo 1941 m. Nuo 1980 m. fotoaparatai sugeba automatiškai fokusuoti vaizdą ir parinkti ekspoziciją, kad fotojuosta gautų tiek šviesos, kiek to reikia kokybiškam vaizdui. Dabar fotojuostas ryškina ir norimų matmenų nuotraukas spausdina mašinos specializuotose fotolaboratorijose.

Skaitmeninės kameros

Kaip ir tradiciniuose fotoaparatuose, skaitmeninėje fotokameroje yra objektyvas, diafragma ir užraktas. Tik vietoje fotojuostos įtaisyta puslaidininkinė šviesai jautri plokštelė, kurioje objektyvas projektuoja vaizdą. Plokštelėje šviesa sukuria elektros krūvius, kuriuos specialus mikro-elektroninis įrenginys nuskaito ir paverčia binariniais skaitmeniniais signalais. Skaitmeninė informacija įrašoma į atminties luistelį, kaip ir kompiuteryje. Ta informacija į kompiuterį gali būti perrašoma ir tvarkoma. Būtent kompiuteriu tokiems vaizdams koreguojamos spalvos. Galima pataisyti atskirus vaizdo elementus, pritaikyti specialiuosius kompiuterinės grafikos efektus: deformuoti, keisti fonus, sukurti rūko efektą ir t.t. Tokią nuotrauką galima išspausdinti spalvotu spausdintuvu popieriuje ar net ant marškinėlių, taip pat ją perduoti kompiuteriniais tinklais.  Pirmąją skaitmeninę fotokamerą sukūrė Steven Sasson, Kodak kompanijos inžinierius 1975 metais.

http://versliukai.lt/fotografai

Vestuvių fotografas – nuotraukatau.lt

Judantys vaizdai

Judantys vaizdai, kurie projektuojami kino teatrų ekranuose, užrašomi kino juostoje. Kino juosta kino kameroje fotografuoja 24 kadrus per sekundę, fiksuodama kaskart vis kitą kintančio vaizdo fazę. Kiekvienas kino juostos kadras yra skaidrė, kurią projektuojant ekrane matosi pozityvinis vaizdas. Kino projektorius kiekvieną kino juostos kadrą projektuoja ekrane po 1/24 sekundės dalį, o kadrų pakeitimo metu trumpam nutraukia į ekraną sklindantį šviesos srautą. Žmogaus akis nespėja pajusti tokio tankaus mirgėjimo, tad kadruose besikeičiančius vaizdus suvokia kaip sklandų judėjimą.

Graviravimas ant stiklo, medžio, metalų…

Parsiųsti “pirmieji fotoaparatai” (.ZIP)

_