Yra svarbi pastato atitvarinių konstrukcijų dalis. Jos užduotis yra: mažinti šilumos nuostolius ir temperatūrų svyravimų poveikį; mažinti temperatūrų kaitos sukeliamas deformacijas, tempimąsi ir plyšių atsiradimą stogo konstrukcijoje; taupyti energiją ir užtikrinti malonų patalpų klimatą.
Neeksploatuojamose sutapdintuose stoguose šilumines izoliacijas (tais atvejais, kai šilumą izoliuojantis sluoksnis neapkraunamas) leidžiama naudoti nesuslūgstančias ir tūrio nekeičiančias šilumą izoliuojančias medžiagas. Jos gali būti klojamos laisvai, arba, esant reikalui, tvirtinamos, kad nenuslinktų.
Šiluminės izoliacijos sluoksnis turi būti pakankamai atsparus temperatūrai, išlaikantis formą ir matmenis, nepūvantis ir kaip pagrindas tinkamas vaikščiojimui.
Paklotams įrengti naudojamos šilumą izoliuojančios plokštės ir ruloninės juostos gali būti klijuojamos ant viso paviršiaus ar jo dalių, tvirtinamos mechaniškai arba klojamos laisvai, priklausomai nuo medžiagų gamintojo nuorodų. Bet kuriuo atveju tvirtinimo konstrukciniai sprendimai turi būti pagrįsti skaičiavimais, įvertinant stogą veikiančias vėjo bei kitas apkrovas. Šių gaminių sujungimai vieni kitų atžvilgiu turi būti perslinkti. Jei klojami keli šilumą izoliuojančių gaminių sluoksniai, jų sujungimai gretimų sluoksnių atžvilgiu turi nesutapti. “Kryžmiški” šilumą izoliuojančių gaminių sujungimai neleidžiami.
Jei šiluminei izoliacijai naudojamos mineralinės vatos arba putplasčių plokštės klojamos keliais sluoksniais, jų mechaninį tvirtinimą galima vykdyti smeigėmis, kurių viršutinė dalis prispaudžia viršutinį izoliacijos sluoksnį, o apačia ankeruojama stogo laikančiose konstrukcijose. Jei naudojamos stiklo putų plokštės, jas prie pagrindo reikia klijuoti bitumu arba kitais projekte nurodytais klijais. Šilumos izoliacija turi būti įrengiama pagal gaisrinės saugos reikalavimus.